Ekskursijos įvadas - Birštono kurorto raida

Birštonas su gerai įtvirtinta medine pilimi ant Nemuno šlaito minimas jau XIV a. Vygando Marburgiečio „Naujojoje Prūsijos kronikoje“. Po Žalgirio mūšio, pasibaigus kryžiuočių antpuoliams, Birštonas kurį laiką buvo žinomas kaip LDK kunigaikščių medžioklės dvaras. Iki XVI a. vid. miestelis statytas pagal savaime susiklosčiusį linijinį planą. 1555-1563 m. jis buvo išplėstas į vakarus ir pietus pritaikant to meto miestų urbanistinėms reformoms būdingą stačiakampį (gotikinį) planą. Visgi buvo pervertintas Birštono, kaip prekybos ir amatų miesto potencialas – labai greitai jį nukonkuravo XVI a. pab. išaugę netoliese buvę Prienai ir naujasis miesto plėtrai suprojektuotas gatvių tinklas nunyko. Taip Birštonas tapo vienu iš nedaugelio Lietuvos miestelių, kuriame „neprigijo“ standartinis stačiakampis planas ir XVII-XIX a. pr. susiformavo visiškai naujas savaiminis gatvių tinklas[1].

Birštono atgimimas prasidėjo XIX a. viduryje, sužinojus apie šioje vietovėje trykštančių mineralinių vandenų gydomąjį poveikį. „Yra žinoma, jog Stakliškių kurorte dirbęs gydytojas Benediktas Balinskis 1846 m. į Birštoną atsiuntė ligonę, kuriai šios vietos vandenys padėjo pasveikti. O 1854 m. jau gautas ir oficialus leidimas gydyti mineraliniu vandeniu Birštone“[2]. Gydomojo vandens eksploatavimui turėjo būti sukurta atitinkama infrastruktūra – tai paskatino Birštono kaip balneologinio kurorto urbanistinę raidą. Tuometiniame Birštone buvo tik apie 30 namų, o 1861 m. jų priskaičiuota 52. Birštono urbanistinį vystymąsi paskatino 1857 m. netoliese buvusio Stakliškių kurorto gaisras, po kurio šios vietovės reikšmė nunyko. Birštonas statytas pagal XIX a. pr. išryškėjusį gatvių tinklą: „pagal gatvę į kurortą (pietinėje miesto dalyje) ir palei kelią į Prienus. Tai buvo menkos medinės valstiečių trobos“[3]. Nors XIX a. antrojoje pusėje Birštonas jau buvo visoje Rusijos imperijoje gerai žinomas balneologinis kurortas, jo vaizdas nesiskyrė nuo daugumos lietuviškų kaimų. Miestui būdingą urbanistinę kompoziciją kurortas įgavo tik XX a. pr. čia išaugus neogotikinei bažnyčiai, stambesniems gyvenamiesiems ir viešiesiems pastatams, gydymo įstaigoms. „Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą gydyklose veikė 72 vonios, buvo pastatyti 3 viešbučiai, turintys 200 numerių“[4].

Per Pirmąjį pasaulinį karą Birštonas labai nukentėjo ir Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, neturint lėšų jo atstatymui, vos nesunyko. Čia lemiamą vaidmenį suvaidino Lietuvos Raudonojo kryžiaus organizacija, 1924 m. įsipareigojusi Birštoną modernizuoti ir įkūrusi pirmąsias modernias gydyklas. Visas pelnas iš Raudonojo kryžiaus sanatorijos buvo skirtas kurorto infrastruktūros plėtojimui. Šios organizacijos dėka įrengtas modernus Raudonojo Kryžiaus gydomasis kompleksas, viešbučiuose įvesta elektra, vandentiekis bei kanalizacija ir ketvirtajame dešimtmetyje vienintelis Lietuvos gydomasis kurortas jau buvo pasirengęs aptarnauti nemenką skaičių poilsiautojų. „Raudonojo kryžiaus valdybos pastangomis buvo sutvarkytas parkas, įrengtas fontanas, ant Vytauto kalno įrengti rezervuarai gėlam ir mineraliniam vandeniui, organizuotas reguliarus susisiekimas autobusais su Kaunu bei Alytumi. Birštone buvo statomos ne tik sanatorijos ir vilos, gražėjo, plėtėsi ir pats miestelis“[5].1933 m., Birštonui tapus valsčiaus centru, čia vykdavo turgūs, veikė keliolika prekybos įstaigų. Tuo metu miestas plėtėsi pagal tą pačią XIX a. susiformavusią kompoziciją, gatvių susikirtime buvo atkurta centrinė aikštė, kurioje 1939 m. atidengtas paminklas patriarchui J. Basanavičiui. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sudaryti miestelio perplanavimo projektai, turėję radikaliai pakeisti istorinį Birštono planą, prasidėjus II-ajam pasauliniam karui nebuvo įgyvendinti. Sovietmečiu Birštono miestovaizdis, kuriame iki tol vyravo vienaukščiai mediniai namai su mansardomis, gerokai pakito: gyvenamosios zonos užstatytos tipinio plano gyvenamaisiais daugiabučiais namais, suprojektuoti nauji masyvaus tūrio gydymo įstaigų kompleksai.