Dalis dabartinių Lenkijai ir Baltarusijai priklausančių teritorijų iki pat trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo ar net dar ilgiau – iki Vilniaus krašto okupacijos po Pirmojo pasaulinio karo, priklausė Lietuvai (Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei). Net atskyrus šias etnines baltų apgyvendintas žemes nuo dabartinės, modernios, tautiniu pagrindu susiformavusios Lietuvos Respublikos, išliko glaudus istorinis ir kultūrinis ryšys, atsiskleidžiantis per iki šių dienų išlikusius nekilnojamojo paveldo objektus. Vienos galingiausių to meto Europos valstybių – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinis ir kultūrinis centras buvo ties Vilniumi, Trakais ir nuo jų į rytus bei pietryčius nutolusiose, dabar jau Baltarusijai ir Lenkijai priklausančiose žemėse. Baltarusijos teritorijoje puikiausiai išlikę ankstyvąją baltišką mūrinę architektūrą reprezentuojantys pastatai, o kadaise LDK priklausęs šiaurinis Lenkijos pasienis gali pasigirti įspūdingais sakraliniais kompleksais ir Abiejų Tautų Respublikos didikų rezidencijomis.

Maršrute pristatomi architektūriniu ir istoriniu požiūriu vertingiausi ir LDK būdingiausi bei platesniame Europos kontekste išskirtiniai, tik šiam kraštui būdingi, statiniai. Maršrutas apima labai platų istorinį kontekstą – pradedant pirmosiomis bažnyčiomis, ankstyvosiomis XIII - XIV a. LDK mūrinėmis pilimis bei LDK didikų reprezentacinėmis rezidencijomis, baigiant XX a. pradžios bažnyčiomis, tapusiomis etninės kultūros centrais, iki šiol vienijančiomis anapus valstybinės sienos likusių lietuvių bendruomenes.

Renata Kilinskaitė

Lietuvos miestų bei miestelių urbanistinėje raidoje sovietmetis paliko milžinišką pėdsaką. Vertinant kiekybiškai – didesnį nei bet kuri kita epocha. Sukūrus statybų industriją, kuruojant nomenklatūriniam aparatui, pasitelkus mokslininkus bei architektus buvo metodiškai kuriami ištisi pramoniniai bei gyvenamieji rajonai, naujieji miesteliai bei kaimo gyvenvietės, keičiami kraštovaizdžiai. Buvo dedamos pastangos, kad miestų raidos procesai būti aiškiai reglamentuoti ir pagrįsti atsižvelgiant į visasąjunginės planinės ekonomikos poreikius. Tad vienas svarbiausių tuometės urbanistikos uždavinių – sudaryti mieste kuo palankesnes sąlygas taip vadinto „ekonominio krašto liaudies ūkio planavimo“[1] rezultatams įgyvendinti.

Kaunas, buvusi laikinoji sostine, palaipsniui įgijo naują funkciją – tapo vienu stambiausių respublikoje pramonės centrų. Pramonė vystyta Vilijampolėje, Šančiuose, Petrašiūnuose, o pirmaisiais sovietinės okupacijos metais – netgi miesto centre („Pergalė“, „Raudonasis spalis“ ir kt.). Ryškiausias šių procesų pavyzdys – 1964 m. pradėta vystyti šiaurrytinė miesto teritorija apjungusi daugiau nei 20 gamyklų. Itin svariu šios dalies vystymosi energetiniu faktoriumi tapo 1960 m. pastatyta Kauno HES. Kartu su pramone, natūraliai augo ir miestas. Jei 1939 m. Kaune gyveno maždaug 155 tūkst. gyventojų, tai 1989 m. bemaž 420 tūkst.

Tekstilės pramonė šiame kontekste užėmė itin svarbų vaidmenį. Lengvoji pramonė, kurios didžioji dalis siejosi būtent su tekstile, buvo vienas iš sparčiausiai vystomų Kauno pramonės sektorių. Jei  1939 m. miesto pramonės struktūra buvo pakankamai diversifikuota, ir lengvoji pramonė sudarė 30,6 proc.[2], tai 1960 m. išaugo iki 48 procentų[3]. Tekstilės pramonę sudarė pluoštų (medvilnės, šilko, vilnos, linų, dirbtinio (cheminio) pluošto) paruošimo procesas, audinių bei įvairių medžiagų ir specifinės produkcijos (pvz. kailių, kilimų, vatos, pakulų ir kt.) gamyba. Stambioji tekstilės pramonė apėmė ir trikotažo gaminių sferą (kojinės, baltiniai, patalynė ir pan.). Greta žengė ir siuvimo pramonė.

Atskira, su siuvimo pramonė susijusi sfera – smulkiosios siuvyklos, kurioms buvo priskirta „buitinio aptarnavimo“ etiketė. Pramonė neatsiejama nuo mokslinių tyrimų – 1961 Kaune buvo įkurtas tekstilės pramonės institutas priklausęs TSRS lengvosios pramonės ministerijai.[4] Savotišką įtaką tuometei gyvenimo aplinkai darė ir prekybos specifika. Taigi, norint išsamiai ištyrinėti šią miesto raidos sritį reikėtų atskiro veikalo. Šis pažintinis maršrutas pateikiamas kaip tam tikra sovietinių metų tekstilės fabrikų kolekcija. Joje atsiskleidžia teritorinės lokacijos ypatumai, trumpai pristatoma produkcija, pateikiama ikonografija liudijanti to meto tekstilininkų darbo sąlygas. Dalies šių fabrikų nebeliko, kiti tebestovi priglaudę įvairias smulkesnes įmones, ar pusiau apleisti.

Vaidas Petrulis

Kurortinė architektūra žymi atskirą ir gana siaurą funkcinį tipą, nes koncentruojasi „vietovėse, pagal geografinę kategoriją, esančiose tarp miesto ir kaimo”[1], čia galima aptikti ir apčiuopiamą tipologinę įvarovę. Kaip teigia Jia Liu ir Geoffrey Wall, būtent geografinis kontekstas nulemia kurortinės vietovės funkciją ir jos santykį su architektūra[2]. Svarbu pažymėti, jog kurortų augimui didelę įtaką turi urbanistinė poilsio kultūros ir turizmo plėtra[3].

Skirtinguose tarpukario Lietuvos regionuose vyravusi rekreacinė aplinka įtakojo kurortinės architektūros pobūdį ir atspindėjo laikotarpio socialinius veiksnius, lėmusius jos vystymąsi. Architektūrinio turizmo maršrute – Aukštosios Panemunės kurorto architektūra tarpukariu – siekiama supažindinti su vienos svarbiausių pakaunės rekreacinių oazių poilsio kultūros bruožais. Pristatomų išlikusių ir neišlikusių įvairių funkcijų bei stilių kurorto pastatų aprašymuose, mėginama atskleisti daugiasluoksnį A. Panemunės sociokultūrinį kontekstą ir identifikuoti savitą vietovės ženkliškumą. Architektūrinį pasivaikščiojimą lydinčiuose tekstuose keliama prielaida, jog kurorto formavimąsi įtakojo ne tik istorinė bei geografinė vietos sankloda, bet ir iš sostinės sklidusios miestietiškos, modernios gyvensenos ypatybės bei tautinių idėjų atgarsiai.

Ekskursijos įvadas - Birštono kurorto raida

Birštonas su gerai įtvirtinta medine pilimi ant Nemuno šlaito minimas jau XIV a. Vygando Marburgiečio „Naujojoje Prūsijos kronikoje“. Po Žalgirio mūšio, pasibaigus kryžiuočių antpuoliams, Birštonas kurį laiką buvo žinomas kaip LDK kunigaikščių medžioklės dvaras. Iki XVI a. vid. miestelis statytas pagal savaime susiklosčiusį linijinį planą. 1555-1563 m. jis buvo išplėstas į vakarus ir pietus pritaikant to meto miestų urbanistinėms reformoms būdingą stačiakampį (gotikinį) planą. Visgi buvo pervertintas Birštono, kaip prekybos ir amatų miesto potencialas – labai greitai jį nukonkuravo XVI a. pab. išaugę netoliese buvę Prienai ir naujasis miesto plėtrai suprojektuotas gatvių tinklas nunyko. Taip Birštonas tapo vienu iš nedaugelio Lietuvos miestelių, kuriame „neprigijo“ standartinis stačiakampis planas ir XVII-XIX a. pr. susiformavo visiškai naujas savaiminis gatvių tinklas[1].

Birštono atgimimas prasidėjo XIX a. viduryje, sužinojus apie šioje vietovėje trykštančių mineralinių vandenų gydomąjį poveikį. „Yra žinoma, jog Stakliškių kurorte dirbęs gydytojas Benediktas Balinskis 1846 m. į Birštoną atsiuntė ligonę, kuriai šios vietos vandenys padėjo pasveikti. O 1854 m. jau gautas ir oficialus leidimas gydyti mineraliniu vandeniu Birštone“[2]. Gydomojo vandens eksploatavimui turėjo būti sukurta atitinkama infrastruktūra – tai paskatino Birštono kaip balneologinio kurorto urbanistinę raidą. Tuometiniame Birštone buvo tik apie 30 namų, o 1861 m. jų priskaičiuota 52. Birštono urbanistinį vystymąsi paskatino 1857 m. netoliese buvusio Stakliškių kurorto gaisras, po kurio šios vietovės reikšmė nunyko. Birštonas statytas pagal XIX a. pr. išryškėjusį gatvių tinklą: „pagal gatvę į kurortą (pietinėje miesto dalyje) ir palei kelią į Prienus. Tai buvo menkos medinės valstiečių trobos“[3]. Nors XIX a. antrojoje pusėje Birštonas jau buvo visoje Rusijos imperijoje gerai žinomas balneologinis kurortas, jo vaizdas nesiskyrė nuo daugumos lietuviškų kaimų. Miestui būdingą urbanistinę kompoziciją kurortas įgavo tik XX a. pr. čia išaugus neogotikinei bažnyčiai, stambesniems gyvenamiesiems ir viešiesiems pastatams, gydymo įstaigoms. „Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą gydyklose veikė 72 vonios, buvo pastatyti 3 viešbučiai, turintys 200 numerių“[4].

Per Pirmąjį pasaulinį karą Birštonas labai nukentėjo ir Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, neturint lėšų jo atstatymui, vos nesunyko. Čia lemiamą vaidmenį suvaidino Lietuvos Raudonojo kryžiaus organizacija, 1924 m. įsipareigojusi Birštoną modernizuoti ir įkūrusi pirmąsias modernias gydyklas. Visas pelnas iš Raudonojo kryžiaus sanatorijos buvo skirtas kurorto infrastruktūros plėtojimui. Šios organizacijos dėka įrengtas modernus Raudonojo Kryžiaus gydomasis kompleksas, viešbučiuose įvesta elektra, vandentiekis bei kanalizacija ir ketvirtajame dešimtmetyje vienintelis Lietuvos gydomasis kurortas jau buvo pasirengęs aptarnauti nemenką skaičių poilsiautojų. „Raudonojo kryžiaus valdybos pastangomis buvo sutvarkytas parkas, įrengtas fontanas, ant Vytauto kalno įrengti rezervuarai gėlam ir mineraliniam vandeniui, organizuotas reguliarus susisiekimas autobusais su Kaunu bei Alytumi. Birštone buvo statomos ne tik sanatorijos ir vilos, gražėjo, plėtėsi ir pats miestelis“[5].1933 m., Birštonui tapus valsčiaus centru, čia vykdavo turgūs, veikė keliolika prekybos įstaigų. Tuo metu miestas plėtėsi pagal tą pačią XIX a. susiformavusią kompoziciją, gatvių susikirtime buvo atkurta centrinė aikštė, kurioje 1939 m. atidengtas paminklas patriarchui J. Basanavičiui. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sudaryti miestelio perplanavimo projektai, turėję radikaliai pakeisti istorinį Birštono planą, prasidėjus II-ajam pasauliniam karui nebuvo įgyvendinti. Sovietmečiu Birštono miestovaizdis, kuriame iki tol vyravo vienaukščiai mediniai namai su mansardomis, gerokai pakito: gyvenamosios zonos užstatytos tipinio plano gyvenamaisiais daugiabučiais namais, suprojektuoti nauji masyvaus tūrio gydymo įstaigų kompleksai.

Kaunas ne atsitiktinai tapo reikšmingu kūrybinių procesų, susijusių su šiuolaikinės meninės tekstilės reprezentacijomis, centru Europoje. Gilios amatininkystės tradicijos mieste siekia dar XVI amžių, todėl tekstilė yra bene labiausiai su lietuvių tautos materialine kultūra bei tautodaile susijusi pramonės šaka. Tuo tarpu, audimas – tradicinis namudinis lietuvių amatas, nuo seno garsėjantis savo raštais ir spalviniais deriniais. Pramoniniu būdu XVII – XIX amžiuje buvo audžiama tik dvarų manufaktūrose. Šiose nedidelėse įmonėse gaminti lininiai, vilnoniai bei dekoratyviniai audiniai. XIX amžiaus antroje pusėje, Kaunui buvus vienu iš Hanzos sąjungos erdvės miestų, prekybiniame epicentre (dab. Kauno senamiesčio teritorijoje) pagausėjo amatininkų, atidariusių trikotažo, audimo, vatalino gamybos, siuvimo, skrybėlių gamyklėles, kuriose naudotos vietinės žaliavos.

Cariniu laikotarpiu Kaune daugiausia vyravo nedidelės tekstilės amatininkų dirbtuvėlės Palangos, Kurpių, Daukšos, Mapų, Šv. Gertrūdos ir Birštono gatvėse. Tvirtovės mieste buvo vystoma ir sunkioji pramonė – statomos ir sėkmingai veikė metalo apdirbimo įmonės. Kaip teigia profesorius A. Matukonis: „prieš Pirmąjį pasaulinį karą Respublikos tekstilės pramonėje dirbo tik apie 300 darbininkų“[1].

1918 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir 1919 metais Kaunui tapus laikinąja šalies sostine, čia pradėjo kurtis ne tik valstybinės įstaigos, bet ir naujos pramonės įmonės. Lietuvos pramonė iki Pirmojo pasaulinio karo buvo tampriai susijusi su Carinės Rusijos ekonomika, jos rinka ir žaliavomis, todėl susikūrus valstybei, pramonės industriją reikėjo pradėti vystyti iš naujo. Nepriklausomybės pradžioje tekstilės pramonės įmonės užsiėmė vietinės ir atvežtinės žaliavos perdirbimu. Stambesni fabrikai pradėjo kurtis tik atstačius ir suremontavus sugriautus pastatus, stipriai nuniokotus ir išgrobstytus karo metu. Didžioji dalis įrengimų išvežti į Rusiją ir Vokietiją. Buvusiuose metalo fabrikuose pradėjo steigtis naujos tekstilės įmonės. Gamybos atkūrimo procese tapo aišku, jog reikia orientuotis į kitus prioritetinius tikslus – koncentruotis ne į karo pramonę, o kurti industriją, tenkinančią augančios taikios visuomenės poreikius. Kadangi Lietuva savo gamtinių išteklių neturėjo, natūraliai pradėjo vystytis lengvoji ir perdirbimo gamyba: „iškilo naujos gamybos šakos: vilnos ir linų apdirbimas, konservų šaldomojo darbo plėtotė ir tobulinimas, elevatorių statyba ir t.t.“[2] 1921 metais Kaune veikė 283 smulkios įvairių amatininkų įmonėlės, kuriose dirbo ne daugiau kaip 5 darbininkai.

Taigi, didėjant kapitalo įplaukoms iš užsienio bei stambinant įmones, suvokta, jog Lietuvoje palankiausia vystyti lengvąją pramonę ir žemės ūkio produkcijos gamybą. Iki 1923 metų sausio mėnesio atliktas visos Lietuvos pramonės įkainojimas ir tik tada konstatuota, jog „viskas atkurta ir pasiekė taikos metų lygį.”[3] Valstybės pozicija taip pat buvo palanki tekstilės pramonės vystymuisi. Lietuvos vyriausybė laikėsi protekcionistinės muitų politikos, tekstilės gaminiams nustatyti dideli įvežimo muitai, o žaliavai – maži.“[4] Tačiau, tai buvo tik vienas iš faktorių, skatinusių pramonės plėtrą. Nepaisant pasaulinės krizės, kuri palietė ir to meto Lietuvą, 1931 – 1935 metais šalyje steigėsi naujos ir buvo plečiamos veikusios tekstilės įmonės“[5]. Didelę reikšmę turėjo tekstilės verslo bei tautodailės tradicijos, naujai gaminamos produkcijos populiarumas bei vidaus rinkos poreikis. 1937 metais Lietuvoje jauu veikė 74 tekstilės ir trikotažo įmonės, kuriose dirbo 6522 darbininkai (20 procentų visų pramonės darbininkų). Tais pačiais metais audinių bei kitos produkcijos pagaminta už 63 873 tūkst. litų, išausta 2411 tūkst. metrų vilnonių, 15 580 tūkst. metrų medvilninių, 355 tūkst. metrų lininių ir puslininių ir 1240 tūkst. šilkinių audinių. Nors buvo naudojama ir vietinė žaliava, importuoti ištekliai vis dar sudarė 6 procentus viso žaliavų kiekio. „Aukšta kokybe pasižymėjo „Drobės“ bei „Litekso“ vilnoniai drapai, ypač sudėtingos struktūros flokonė tipo audiniai bei audiniai karininkų ir kitokios paskirties milinėms. Plačia paklausa garsėjo dailūs lietuviški šukuotiniai kostiumai, vilnoniai audiniai, lininės drobės bei staltiesės, medvilniniai audiniai“[6]. Daugelyje įmonių naudotos naujausios audimo mašinos. Darbininkus apmokė meistrai iš užsienio, nors įmonių savininkai stengėsi kvalifikuoti vietinius ir auginti savus „kadrus”. Minėtieji fabrikai išsiskyrė modernia audimo technika. Juose buvo naudojamos plačios gelumbių audimo staklės su automatine atbuline atmuša. Aukšta darbo kultūra garsėjo „Kauno audiniai“, kuriuose buvo dirbama našiomis krepinių siūlų sukimo mašinomis, moderniomis šilko audimo staklėmis.

Taigi, Kaune susiklostė palankios aplinkybės tekstilės fabrikams įsikurti ir veikti. Mieste galima išskirti kelias vietas, kuriose tarpukaryje buvo didesnė tekstilės įmonių koncentracija – Šančiuose buvusiame brolių Šmitų metalo fabrike įsikūrė bent 5 tekstilės įmonės („Audimas”, „Tangoras”, „Nerilit”, „Pluoštas”, „Vatolit”, šalia „Drobės” fabriko veikė moderni trikotažo įmonė „Cotton“, Gedimino gatvėje – viename iš buvusių brolių Tilmansų gamyklos statinių įsikūrė „Kauno audinių”, kitoje – vilnonių audinių fabrikas „Liteks“. Nemažai tekstilinių įmonių veikė pramoniniame Vilijampolės rajone.

Tekstilės industrijos pakilimui impulsą davė Amerikos lietuvių 1922 metais įkurtas „Drobės”  fabrikas Kaune, Šančiuose. Šio fabriko vadovybės vykdoma politika tapo pavyzdžiu kitoms įmonėms. Ją įkūrė prasigyvenę Niujorko lietuviai, kurių pirminis sumanymas buvo gaminti autus Lietuvos kariuomenei. Įsigiję Šančiuose Fanstilio žemėje stovėjusį šiaudų malūną bei stakles Vokietijoje ir įkūrę akcinę bendrovę, jie pradėjo savo veiklą. Rekonstravus pastatą įrengtas vilnų karšimo, vėlimo, audimo, dažymo, pūkų kėlimo ir glaistymo fabrikas. 1923 metais čia dirbo 70 darbininkų. Tai buvo stambiausia tekstilės įmonė to meto Kaune. „Drobės” savininkai siekė supirkti vietinę žaliavą, su ūkininkais, pristačiusiais vilną, mainydavo ją į audinius. Vėliau, per metus supirkadavo apie 3 mln. kilogramų vietinės vilnos. Karšimo ir verpimo skyrius veikė ištisą parą, darbininkai keisdavosi kas 8 valandas. Pastangos naudoti vietinę žaliavą, skatinimas auginti avis ir ūkininkų palaikymas, ilgainiui davė savo vaisius – „Drobės“ bendrovė tarpukariu tapo Lietuvos tekstilės pramonės flagmanu, kurios produkcija buvo naudojama beveik visų armijos rūšių uniformoms siūti. Uniforminius vilnonius audinius gamino geležinkeliečiams, muitininkams, šauliams, studentams, gimnazistams, valdininkams ir t.t. Per metus bendrovė išausdavo apie 400 000 metrų iš įmonėje suverptų kočiotinių ir dalies šukuotinių verpalų. Svarbu tai, jog būtent „Drobėje“ pagamintas Nepriklausomos Lietuvos tautinės vėliavos etalonas[7]. Fabrike veikusios elektrinės pajėgumo užteko ne tik gamybos reikmėms, bet ir viso rajono apšvietimui.

4-ame dešimtmetyje atidarytos pirmosios firminės „Drobės“ parduotuvės ne tik Kaune, bet ir kituose šalies miesteliuose. Prie jų sumanyta įsteigti ir nedideles siuvyklas. 3-4 dešimtmetyje „Drobės“ bendrovės komplekse (Šančiuose) buvo nuolatos atnaujinami ir statomi nauji gamybiniai statiniai, modernizuojama gamyba, taip pat užsiimta ir labdaringa veikla, kaip antai, 1930 m. paaukota solidi suma Šančių bažnyčios tvorai pastatyti[8].

Taigi, patriotiškas požiūris į gamybą bei veiklą, fabriko darbininkų bendruomenės formavimas (bendrų švenčių organizavimas)[9], aukštesnės kvalifikacijos specialistų ugdymas, lėmė, jog ši bendrovė tapo populiariausia ir pažangiausia Lietuvos tekstilės pramonės įmonė.

Kita pramonės raidai svarbi įmonė – stambiausia šilko audimo gamykla „Kauno audiniai“ įsikūrė buvusiame metalo apdirbimo fabrike, kuris priklausė broliams Tilmansams. Didžiuliame komplekse Kauno Naujamiestyje pastatus dalinosi dvi stambios tekstilės įmonės – „Kauno audiniai“, kuriuos įkūrė „Rigas audums“ savininkas R. Hiršas ir akcinė bendrovė „Liteks“, audusi vilnones medžiagas. 1930 metais pradėjusi veikti įmonė vienu metu remontavo pastatus ir apmokė audėjas dirbti. Audėjos amato reikėjo išmokti per dvi savaites, o jei nepavykdavo – atleisdavo iš fabriko. Pirmosios mokytojos buvo latvės iš „Rygas audums“, vėliau patirtį perduodavo lietuvės audėjos. 1930 – 1935 metais „Kauno audiniai” tapo stambiausia šilko audinių įmone Lietuvoje. 1931 m. fabrike buvo gaminama 80 rūšių medžiagos[10], nors audė tik iš atvežtinės žaliavos. Tuo metu aktyviai modernizuojama gamyba ir darbo sąlygų gerinimas (įrengta valgykla, sporto salė, organizuojamos kalėdinės šventės vaikams, kartu švenčiamos valstybinės šventės) sudarė sąlygas susikurti gamyklos bendruomenei, 1938 m. fabrike dirbo jau 800 žmonių.

Sėkmingą „Kauno audinių“ veiklą šiuo laikotarpiu iliustruoja faktas, jog įmonė dalyvavo ir pelnė apdovanojimus ne tik Lietuvos, bet ir užsienio pramonės parodose, kaip pavyzdžiui, 1939 m. į pasaulinę Niujorko parodą išsiųsta 10 rūšių šilko dirbtinių[11]. Įdomu tai, jog „Kauno audiniai“ reikšmingai prisidėjo populiarintant tautinių kostiumų dėvėjimo tradiciją tarpukariu. Įmonėje buvo audžiami šilkiniai audiniai bei siuvami visų etnografinių regionų rūbai[12]. Manyta, kad nebrangios medžiagos šiam kostiumui gali būti prieinamos kiekvienai moteriai. Fabriko vadovybė (kaip ir „Drobė“) nemažai lėšų skyrė labdarai – šilko atraižas aukojo loterijai, Lietuvos aeroklubui, Kauno žydų ligoninei „Bikur Cholim” ir žydų vaikų namams[13].

Kita, trikotažo pramonės šaka iki pat XX amžiaus pradžios buvo namudinio ar manufaktūrinio pobūdžio, t.y. pagrindinę produkciją (kojines) mezgė rankomis arba primityvia rankine mašina. Tuo metu Kauno Senamiestyje ir Naujamiestyje kūrėsi mažos, prastomis darbo ir gamybos sąlygomis garsėjančios trikotažo dirbtuvėlės. Geresnės kokybės kojinės buvo importuojamos. 1930 metais Šančiuose, buvusiame viename iš brolių Šmitų metalo apdirbimo fabriko pastatų, atidarytas „Cotton“ trikotažo fabrikas. „Cotton” tipo mezgimo mašinos buvo eletrinės, mezgė tik iš importuotos žaliavos. Po 1931 metų gaisro, gamykla perkelta šalia „Drobės”, kur susiformavo tekstilės įmonių rajonas, be minėtų, čia dar veikė kaklairaiščių gamykla „Flora“, medvilnės audykla „Kabla“. Įmonės naudojosi viena geležinkelio atšaka produkcijai transportuoti. Ilgainiui, didžiausio Pabaltijyje fabriko „Cottono“ produkcija pradėjo konkuruoti su atvežtine. Fabriko sėkmę garantavo ir plačiai propaguojamas valstybės požiūris, jog reikia pirkti lietuvišką prekę. 1937 metais produkcija buvo apdovanota aukso medaliu Briuselio parodoje[14].

Taigi, pirmosios Lietuvos respublikos laikotarpiu tekstilės pramonės vystymąsį sąlygojo didelis vidaus rinkos vartojimas, poreikis įsigyti naujų pigesnių gaminių. Kaune tokia tekstilės pramonės įmonių koncentracija paaiškinama tuo, jog čia dar nuo Carinės Imperijos laikų buvo didelis skaičius kvalifikuotų darbininkų ir pramoninei gamybai pritaikytų pastatų. Svarbus faktorius tekstilės pramonės intensyviam vystymuisi buvo ir valstybinė politika, palaikiusi nacionalinės produkcijos vartojimo skatinimą. 

Raimonda Rickevičienė

Ekskursijos įvadas - Palangos kurorto raida

1253 metais pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta Palanga yra viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, kuri vėliau išaugo į svarbų miestą ir 1791 m. įgijo Magdeburgo miesto teises. Prie kelio Karaliaučius-Klaipėda-Ryga pradėjusi formuotis nedidelė linijinio plano žvejų gyvenvietė kelis šimtmečius buvo pagrindiniu Lietuvos jūriniu uostu. Palangos kaip jūrinio miesto reikšmė ypatingai išaugo XVI a. pab. miestui suteikus privilegijas ir teisę plėsti uostą. XVII a. Palanga tapo svarbiu uostamiesčiu, konkuravusiu su tokiais didžiaisiais Baltijos uostais, kaip Liepoja ar Ryga. To meto „planuose Senoji Palanga parodyta jau kaip gyvenvietė, turinti apie pusantro varsto ilgio gatvę, kurios viena pusė užstatyta kaimiško tipo mediniais namukais.“[1] XVIII a. jau buvo minimos dvi gyvenvietės – Senoji ir Naujoji Palanga. Naujosios Palangos gyvenvietė buvo išsidėsčius abipus lygiagrečiai su jūra einančio ir Ronžės upelį kertančio kelio; Senoji – kiek šiauriau, už Naglio kalno buvusi kaimo tipo gyvenvietė. Naujoji Palanga to meto planuose skiriama į dvi dalis: šiauriniame Ronžės krante buvęs „Žydų miestas“, o pietinė dalis vadinta tiesiog „Miestu“. Senosios Palangos sodybos išdėstytos pagal valakiniams kaimams būdingą planą: vienoje kelio pusėje išsidėstę „sodybų trobesiai stovėjo galais į kelią, sudarydami tam tikrą ritmą ir savitą gatvės apstatymo siluetą.“[2]. Palangos kaip uostamiesčio gyvavimas XVIII a. pr. baigėsi: 1701 m. švedų laivynas sunaikino Palangos uostą, kuris greitai buvo užpustytas smėliu ir tapo nebetinkamas laivybai. XIX a. nesėkmingai uostamiestį bandė atkurti grafai Tiškevičiai, pastatydami ilgą molą su kelių šimtų metrų ilgio tiltu. To nepakako apsaugoti uostui nuo bangų – greitai prieplauka vėl buvo užnešta smėliu.

Kurortinė miestelio istorija prasideda 1824 m. Palangos grafystę įsigijus Mykolui Tiškevičiui. Palanga vasarviete paskelbta jau XIX a. pirmajame dešimtmetyje, bet tik Tiškevičiai ėmėsi didesnių reformų siekdami buvusį uostamiestį paversti garsiu Pabaltijo kurortu. Tai radikaliai transformavo nedidelio žvejų bažnytkaimio peizažą: miestui plečiantis, nuo pagrindinio kelio atsišakoja mažesnės gatvelės, kuriose kuriama poilsiautojus aptarnaujanti infrastruktūra, medines žvejų lūšneles po truputį pakeičia dekoratyvios vilos. Kurortinis Palangos miestas pradėjo formuotis pietinėje miesto dalyje ties dabartinėmis J. Basanavičiaus, Vytauto, Dariaus ir Girėno gatvėmis. Jau tada pagrindine kurorto arterija tapusi J. Basanavičiaus gatvė išlaikė savo statusą iki šiol. Naujajame kurorte savitas stilius nesusiformavo – daugiausiai buvo statomos Lenkijos ir Šveicarijos kurortams būdingo stiliaus vilos, gyvenamųjų namų stilistikoje galima įžvelgti baltiškosios ir rusiškosios architektūrinės tradicijos bruožų. Visgi Tiškevičiai sugebėjo sukurti gamtos ir naujosios architektūros darną: „[XIX a. antrosios pusės] vilos ir gyvenamieji namai yra pajūrio krašto miestiečių urbanistinės kultūros pavyzdžiai, rodantys, kokia gali būti harmoninga gamtos, žmogaus ir architektūros simbiozė.  Tai naujo tipo statiniai, papuošę šį pajūrio kampelį, vien savo išore kėlę poilsiautojui gera nuotaiką.“[3] Kurortinė miesto dalis formavosi piečiau Ronžės upelio, gyvenamąją paskirtį išlaikė šiaurinė miesto dalis. Sparčiai augančiai vasarvietei 1909 m. buvo suteiktos kurorto teisės.

Išskyrus keletą mūrinių vilų, administracinių ir reprezentacinių pastatų, Palangos architektūroje dominavo nebrangi tradicinė statybinė medžiaga – medis. Palanga ne kartą stipriai nukentėjo nuo gaisrų. Vienas įsimintiniausių kurorto istorijoje įvykių – 1938 m. klebonijoje kilęs gaisras, kurio metu buvo „nušluota“ didžioji Palangos dalis į šiaurę nuo Ronžės upelio; ugnis palietė ir Senosios Palangos gyvenvietę. Po šio gaisro A. Mačiulskio parengtas Palangos miesto atstatymo ir perplanavimo projektas, nustatyti mūrinės statybos kvartalai (Kretingos, Vytauto g. nuo Ronžės iki Jūratės g. ir Jūratės g. iki Malūno g.), atviros ir uždaros statybos sklypų dydžiai. Tuo pačiu projektu perplanuoti ir neišdegę miesto pakraščiai, šio projekto įgyvendinimui planuota išpirkti daugumą privačių sklypų. 1939 m. miesto inžinieriaus V. Lvovo parengtas naujos turgavietės, į ją vedančių gatvelių ir Basanavičiaus gatvės grindimo projektas. Šie pertvarkymai įgyvendinti tik iš dalies dėl 1940 m. prasidėjusios sovietinės okupacijos.

1941 m. Palangos miesto ribos išplėstos, kurortui priskirta Senoji Palanga ir Kontininkų kaimas. Sovietmečiu ištiesinta Ronžės upelio vaga, į rytus patrauktas Klaipėdos-Liepojos kelias, kurorto centrą paliekant toje pačioje vietoje. Penkto dešimtmečio pabaigoje, siekiant miestelį paversti sąjunginės reikšmės kurortu, panaikintas ankstesnis Ronžės upės suponuotas skirstymas į kurortines ir gyvenamąsias teritorijas – miestas padalintas į tokias funkcines zonas: sanatorijų ir poilsio namų, viešbučių ir pensionatų, stovyklavimo, gyvenamąją, visuomeninių įstaigų, aptarnaujančių įmonių.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Palangoje imta statyti šiuolaikiškus privačius gyvenamuosius namus viešbučius, restoranus kitus kurorto infrastruktūros elementus, sukėlusius daug diskusijų ne tik dėl viešų ir privačių interesų susikirtimo, bet ir dėl savo architektūrinės darnos bendrame istorinio kurorto kontekste.

Architektūra, kaip meno ir mokslo sritis, visada siekė socialinės, ekonominės ar kultūrinės progresijos. Kita vertus, kadaise savo laikotarpio šaukliais buvę architektūros objektai vėliau tapo istorijos ženklais ir įsišaknijo miestiečių atmintyje kaip stiprūs tapatybės artefaktai, tačiau jau ne kaip progresyvios architektūros kūriniai, o praeities liudininkai. Šiandieniniame pasaulyje tokius praeities ir dabarties santykius aprobuoja kultūros paveldo dokumentai ir institucijos, bet, kaip galime įsitikinti, neretai iškyla daug teorinių ir praktinių disputų legitimuojant praeities ir šiuolaikinės progresijos santykį.

Taigi pagrindinis ekskursijos „Progresyvioji Kauno architektūra“ tikslas yra pažvelgti į architektūros progresyvumą per istorinę retrospektyvą – pradedant nuo Kauno pilies ir baigiant „Žalgirio“ arena. Ekskursijos metu bus stengiamasi apžvelgti progresyviausius įvairių laikotarpių Kauno miesto centrinės dalies pastatus, įvertinti jų svarbą tiek jų sukūrimo laikmečiu, tiek šiuolaikiniame sociokultūriniame kontekste. Ši ekskursija – tai puiki galimybė kitaip pažvelgti į Kauno centrinės dalies architektūros flagmanus bei susipažinti su mažiau žinomais, tačiau itin svarbiais pastatais.

Kastytis Rudokas

Maršrutu „Modernizmo atspindžiai laikinojoje Lietuvos sostinėje“ AUTC komanda siūlo artimiau susipažinti su trumpu, tačiau itin gilų pėdsaką Lietuvos architektūros istorijoje palikusiu tarpukario Lietuvos Respublikos laikotarpiu. 

Didžiojoje Vakarų pasaulio dalyje po Pirmojo pasaulinio karo gan sparčiai plitusios modernizmo idėjos netrukus prasiskynė kelią ir į Lietuvą. Užsienyje studijavusių architektų atneštos į savo gimtąjį kraštą, čia jos įgavo savitą formą, neretai vadinama kaunietiškąja architektūros mokykla. Kiekvienas iš čia kūrusių architektų turėjo savitą braižą, pasižymintį skirtingomis moderniomis variacijomis, kuriose reiškėsi istoristiniai elementai, „tautinio stiliaus“ paieškos ar tiesiog bandymai vietinėmis sąlygomis perteikti pagrindinius modernizmo principus.

Maršrutas prasideda nuo miesto Ugniagesių bei Centrinio pašto rūmų – dviejų objektų, kone simboliškai atspindinčių Lietuvos architektūros moderniosios pasaulėžiūros virsmą. Juos galima laikyti savotišku atskaitos tašku, paskatinusiu formuotis tolesnes laikinosios sostinės statybų tendencijas. Paskui kviečiame patirti iki šiol išlikusią Kauno tarpukario architektūrinę dvasią, kuri tebejuntama daugybėje puikiai išsilaikiusių ano laikotarpio eksterjerų bei interjerų.

Pasivaikščiojimo metu dalyviai susipažins su šio periodo architektų Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, Arno Funko, Broniaus Elsbergo, Stasio Kudoko ir kai kurių kitų daugiau ar mažiau žinomų kūrėjų projektuotais pastatais, atsipindinčiais įvairius funkcinius tipus. Numatytasis kelias driekiasi per du svarbiausius tarpukario Lietuvos modernizmo arealus – Kauno Naujamiestį bei itin didele šio laikotarpio gyvenamųjų statinių gausa pasižyminčiu Žaliakalniu.

Dėl gan plataus maršrute numatytų objektų išsidėstymo diapazono maršrutą galima skaidyti į dvi dalis: Naujamiesčio atšaką, skirtą pėstiesiems, bei papildomą jo atšaką, besidriekiančią per Žaliakalnio rajoną. Pastarąją dėl gan nemažo atstumo labiau rekomenduojame dviratininkams ir ilgų pasivaikščiojimų mėgėjams.  

Paulius Tautvydas Laurinaitis

Galima drąsiai teigti, kad sovietinis laikotarpis itin stipriai pakeitė Kauno veidą. Nors didžiosios transformacijos neabejotinai įvyko plečiant miesto teritoriją, užstatant ištisus gyvenamuosius bei pramoninius rajonus (Dainava, Kalniečiai, Eiguliai, Šilainiai...), tačiau nemažai pokyčių sulaukė ir centrinė miesto dalis. Šis trumpas maršrutas iliustruoja ryškiausius sovietinio laikotarpio architektūrinius įvykius Naujamiestyje.

Nors pasivaikščiojimą po Kauno centrinę dalį galima pradėti bet kurioje vietoje, tačiau tinkamiausia maršruto pradžia galėtų būti Geležinkelio stotis, kaip vienas iš pirmųjų pokarinio Kauno statinių. Stoties pastate, patyrusiame ne vieną transformaciją, dar galima aptikti vieną kitą stalinistinio stiliaus, tuomet vadinto „socialistiniu realizmu“, ženklą. Monumentali, istorizmo dėsniais grindžiama kompozicija bei lipdybinis dekoras, kuriame nesunkiai įžvelgiama „nacionalinės savo forma, bet socialistinės savo turiniu“ architektūros dvasia – visa tai atspindi stalinizmo architektūros estetiką. Šios stilistikos pavyzdžių galime pamatyti ir kituose maršruto objektuose: dabartiniame Kauno dramos teatre, gyvenamuosiuose namuose Laisvės al. 81, Laisvės al. 100, „Pergalės“ fabriko gyvenamųjų namų komplekse ir kt.

Šalyje vyksanat gana staigioms bei radikalioms politinėms permainoms po SSKP XX suvažiavimo 1956 metų vasario mėnesį, „socrealizmą" sparčiai ėmė keisti į Sovietų Sąjungą įsiveržęs Vakaruose tuo metu jau beišsikvėpiąs tarptautinis modernizmas. Nors socialistinė modernizmo interpretacija žmonių mintyse dažniausiai siejasi su minimaliai egzistencijai pritaikytais daugiabučiais, vadinamosiomis „chruščiovkėmis“, pasidairę po centrinę miesto dalį rasite ne tik pridygusių stačiakampių „dėžučių“ (tiesa, kai kurios iš jų turi tam tikrų istorinio išskirtinumo bruožų, kaip antai daugiabutis Vytauto pr. 60). Šalia geležinkelio stoties stovintis „Planetos“ kino teatras, „Baltijos" viešbutis, „Buities“ buitinių prekių parduotuvė bei keletas kitų statinių byloja apie architektūrinės minties originalumo paieškas netgi  prisitaikant prie skurdžių industrializuoto modernizmo medžiaginių ir technologinių galimybių.

Architektūrinių priemonių arsenalas kiek prasiplėtė vėlyvuoju sovietmečiu. Tokie objektai kaip postmodernistinio stliaus M. Žilinsko galerija, nebeišlikęs „Merkurijus“ ar kuklaus mastelio, tačiau dekoratyvumo prisodrinta „Vilties“ vaistinė mus supažindina su originalesne bei individualesne sovietinio architektūros palikimo dalimi. Deja, ne visų vėlyvojo sovietmečio statinių likimas susiklostė vienodai palankiai. Naujamiestyje iki šiol stūkso du milžiniški nebaigti gelžbetoniniai objektai, turėję tapti viešbučiais, tačiau jau ne vieną dešimtmetį kauniečių vadinami „vaiduokliais“. Objektai nebuvo baigti stokojant finansavimo.

Vis dėlto, nepaisant kontroversiško sovietinės architektūros vertinimo, įdomu patebėti, kad netgi tokioje santykinai nedidelėje teritorijoje kaip Kauno Naujamiestis turime gana įspūdingą funkcinių tipų, stilistikos bei urbanistinių intrigų įvairovę. Kad ir kaip būtų vertinami, šie objektai neabejotinai praturtina miestą, primena mums XX a. antrosios pusės politines peripetijas bei estetinius mūšius. 

Vaidas Petrulis

„(...) Stebuklingos vietovės! Sunku įsivaizduoti: daiktais užtinki kažką panašu į neįžengiamus miškus, jaukius miesto takelius tarp namelių, nepaliestus skardžius, tai vėl jaunučius gojelius; žodžiu – puiku...“[1].

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

Kurortų kultūra Lietuvoje pradėjo formuotis XIX amžiaus viduryje ir nors buvo dar labai jauna, tačiau jau tuomet reiškėsi ganėtinai ženkliai bei plėtojosi tolygiai[2]. Tai buvo palankus laikotarpis imti kurti poilsiui skirtus nekanoniškos architektūrinės formos objektus. Ši tendencija Lietuvoje ugdė ir pagrindinius rekreacinius centrus. Vienas iš jų – svarbiausias pietinio šalies regiono balneologinio tipo Druskininkų kurortas.

Kurorte, garsėjančiame gausiais miškų masyvais, samanotomis kalvomis ir mineralinių vandenų bei gydomojo purvo gėrybėmis, vyrauja tik šiam kraštui būdinga savita rekreacinė (daugiausia medinė) architektūra. Tokio tipo pastatai – vilos, gydyklos, kolonados, viešbučiai, sanatorijos ir kt. – Druskininkuose pradėjo formuotis aplink mineralinių šaltinių rezervus, dabartinėje senamiesčio teritorijoje, dar XVIII a. pab., kai specialiuoju dekretu kurortas buvo paskelbtas gydomąja vietove. Poilsio kultūra ir rekreacinės architektūros statybos miestelyje įsibėgėjo likus keleriems metams iki Pirmojo pasaulinio karo (apie 1910 m.), o labiausiai suklestėjo tarpukario laikotarpiu (1918–1940 m.).

Poilsiui pritaikytų objektų statybos mados, kaip ir kituose tokio tipo užsienio kurortuose (Zakopanėje – Lenkijoje, Jūrmaloje – Latvijoje, Baden Badene – Vokietijoje ir kt.), priklausė nuo tuo metu vyravusios politinės sistemos. Taip pat greta bendrų stilistinių tendencijų pastebimai reiškėsi ir tuometės visuomenės skonio skatinami regioniniai savitumai. Keliaujant šiuo maršrutu svarbu suvokti, jog tokio tipo miestelių architektūroje aiškiau ir įvairiapusiškiau nei kitose gyvenvietėse buvo įkūnyti epochos estetiniai ypatumai, ryškėjo pasaulėjauta ir bluko ideologija. Čia buvo toleruojama ir dominavo visų epochų ir stilių architektūra, kuri tenkino intensyviai besikeičiančių poilsiautojų poreikius, todėl privalėjo būti universali ir intriguojanti[3].

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Druskininkai priklausė carinei valdžiai, todėl kurorto rekrecinėje architektūroje pastebima stilistinė pakraipa su būdinga rusiška puošyba. Daugiausia tipinės kurortinės architektūros pavyzdžių miestelyje iki šių dienų išliko iš Lenkijos okupacinio periodo (1920–1940 m.), taip pat šveicariško (artimo „Zakopanės stiliui”) ir vokiško tipo vilų.

Tarpukario Druskininkų siluetą pagyvino ne tik mažaaukščių medinių vasarnamių bei vilų stogelių smailės, bet ir stambiu horizontaliu tūriu gan aiškiai išsiskiriančios fizioterapijos gydyklos. Šiuo laikotarpiu Druskininkuose susiformavo tradicinis kurorto įvaizdis. Unikali gamtos bei prie jos priderintos architektūros harmonija lėmė savitus vietovės kultūrinius ypatumus, aukštą gydomųjų paslaugų kokybę bei tolydžio didėjantį kurorto populiarumą.

Viltė Migonytė