Kurortinė architektūra žymi atskirą ir gana siaurą funkcinį tipą, nes koncentruojasi „vietovėse, pagal geografinę kategoriją, esančiose tarp miesto ir kaimo”[1], čia galima aptikti ir apčiuopiamą tipologinę įvarovę. Kaip teigia Jia Liu ir Geoffrey Wall, būtent geografinis kontekstas nulemia kurortinės vietovės funkciją ir jos santykį su architektūra[2]. Svarbu pažymėti, jog kurortų augimui didelę įtaką turi urbanistinė poilsio kultūros ir turizmo plėtra[3].

Skirtinguose tarpukario Lietuvos regionuose vyravusi rekreacinė aplinka įtakojo kurortinės architektūros pobūdį ir atspindėjo laikotarpio socialinius veiksnius, lėmusius jos vystymąsi. Architektūrinio turizmo maršrute – Aukštosios Panemunės kurorto architektūra tarpukariu – siekiama supažindinti su vienos svarbiausių pakaunės rekreacinių oazių poilsio kultūros bruožais. Pristatomų išlikusių ir neišlikusių įvairių funkcijų bei stilių kurorto pastatų aprašymuose, mėginama atskleisti daugiasluoksnį A. Panemunės sociokultūrinį kontekstą ir identifikuoti savitą vietovės ženkliškumą. Architektūrinį pasivaikščiojimą lydinčiuose tekstuose keliama prielaida, jog kurorto formavimąsi įtakojo ne tik istorinė bei geografinė vietos sankloda, bet ir iš sostinės sklidusios miestietiškos, modernios gyvensenos ypatybės bei tautinių idėjų atgarsiai.