Dalis dabartinių Lenkijai ir Baltarusijai priklausančių teritorijų iki pat trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo ar net dar ilgiau – iki Vilniaus krašto okupacijos po Pirmojo pasaulinio karo, priklausė Lietuvai (Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei). Net atskyrus šias etnines baltų apgyvendintas žemes nuo dabartinės, modernios, tautiniu pagrindu susiformavusios Lietuvos Respublikos, išliko glaudus istorinis ir kultūrinis ryšys, atsiskleidžiantis per iki šių dienų išlikusius nekilnojamojo paveldo objektus. Vienos galingiausių to meto Europos valstybių – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinis ir kultūrinis centras buvo ties Vilniumi, Trakais ir nuo jų į rytus bei pietryčius nutolusiose, dabar jau Baltarusijai ir Lenkijai priklausančiose žemėse. Baltarusijos teritorijoje puikiausiai išlikę ankstyvąją baltišką mūrinę architektūrą reprezentuojantys pastatai, o kadaise LDK priklausęs šiaurinis Lenkijos pasienis gali pasigirti įspūdingais sakraliniais kompleksais ir Abiejų Tautų Respublikos didikų rezidencijomis.

Maršrute pristatomi architektūriniu ir istoriniu požiūriu vertingiausi ir LDK būdingiausi bei platesniame Europos kontekste išskirtiniai, tik šiam kraštui būdingi, statiniai. Maršrutas apima labai platų istorinį kontekstą – pradedant pirmosiomis bažnyčiomis, ankstyvosiomis XIII - XIV a. LDK mūrinėmis pilimis bei LDK didikų reprezentacinėmis rezidencijomis, baigiant XX a. pradžios bažnyčiomis, tapusiomis etninės kultūros centrais, iki šiol vienijančiomis anapus valstybinės sienos likusių lietuvių bendruomenes.

Renata Kilinskaitė