Kaunas ne atsitiktinai tapo reikšmingu kūrybinių procesų, susijusių su šiuolaikinės meninės tekstilės reprezentacijomis, centru Europoje. Gilios amatininkystės tradicijos mieste siekia dar XVI amžių, todėl tekstilė yra bene labiausiai su lietuvių tautos materialine kultūra bei tautodaile susijusi pramonės šaka. Tuo tarpu, audimas – tradicinis namudinis lietuvių amatas, nuo seno garsėjantis savo raštais ir spalviniais deriniais. Pramoniniu būdu XVII – XIX amžiuje buvo audžiama tik dvarų manufaktūrose. Šiose nedidelėse įmonėse gaminti lininiai, vilnoniai bei dekoratyviniai audiniai. XIX amžiaus antroje pusėje, Kaunui buvus vienu iš Hanzos sąjungos erdvės miestų, prekybiniame epicentre (dab. Kauno senamiesčio teritorijoje) pagausėjo amatininkų, atidariusių trikotažo, audimo, vatalino gamybos, siuvimo, skrybėlių gamyklėles, kuriose naudotos vietinės žaliavos.

Cariniu laikotarpiu Kaune daugiausia vyravo nedidelės tekstilės amatininkų dirbtuvėlės Palangos, Kurpių, Daukšos, Mapų, Šv. Gertrūdos ir Birštono gatvėse. Tvirtovės mieste buvo vystoma ir sunkioji pramonė – statomos ir sėkmingai veikė metalo apdirbimo įmonės. Kaip teigia profesorius A. Matukonis: „prieš Pirmąjį pasaulinį karą Respublikos tekstilės pramonėje dirbo tik apie 300 darbininkų“[1].

1918 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir 1919 metais Kaunui tapus laikinąja šalies sostine, čia pradėjo kurtis ne tik valstybinės įstaigos, bet ir naujos pramonės įmonės. Lietuvos pramonė iki Pirmojo pasaulinio karo buvo tampriai susijusi su Carinės Rusijos ekonomika, jos rinka ir žaliavomis, todėl susikūrus valstybei, pramonės industriją reikėjo pradėti vystyti iš naujo. Nepriklausomybės pradžioje tekstilės pramonės įmonės užsiėmė vietinės ir atvežtinės žaliavos perdirbimu. Stambesni fabrikai pradėjo kurtis tik atstačius ir suremontavus sugriautus pastatus, stipriai nuniokotus ir išgrobstytus karo metu. Didžioji dalis įrengimų išvežti į Rusiją ir Vokietiją. Buvusiuose metalo fabrikuose pradėjo steigtis naujos tekstilės įmonės. Gamybos atkūrimo procese tapo aišku, jog reikia orientuotis į kitus prioritetinius tikslus – koncentruotis ne į karo pramonę, o kurti industriją, tenkinančią augančios taikios visuomenės poreikius. Kadangi Lietuva savo gamtinių išteklių neturėjo, natūraliai pradėjo vystytis lengvoji ir perdirbimo gamyba: „iškilo naujos gamybos šakos: vilnos ir linų apdirbimas, konservų šaldomojo darbo plėtotė ir tobulinimas, elevatorių statyba ir t.t.“[2] 1921 metais Kaune veikė 283 smulkios įvairių amatininkų įmonėlės, kuriose dirbo ne daugiau kaip 5 darbininkai.

Taigi, didėjant kapitalo įplaukoms iš užsienio bei stambinant įmones, suvokta, jog Lietuvoje palankiausia vystyti lengvąją pramonę ir žemės ūkio produkcijos gamybą. Iki 1923 metų sausio mėnesio atliktas visos Lietuvos pramonės įkainojimas ir tik tada konstatuota, jog „viskas atkurta ir pasiekė taikos metų lygį.”[3] Valstybės pozicija taip pat buvo palanki tekstilės pramonės vystymuisi. Lietuvos vyriausybė laikėsi protekcionistinės muitų politikos, tekstilės gaminiams nustatyti dideli įvežimo muitai, o žaliavai – maži.“[4] Tačiau, tai buvo tik vienas iš faktorių, skatinusių pramonės plėtrą. Nepaisant pasaulinės krizės, kuri palietė ir to meto Lietuvą, 1931 – 1935 metais šalyje steigėsi naujos ir buvo plečiamos veikusios tekstilės įmonės“[5]. Didelę reikšmę turėjo tekstilės verslo bei tautodailės tradicijos, naujai gaminamos produkcijos populiarumas bei vidaus rinkos poreikis. 1937 metais Lietuvoje jauu veikė 74 tekstilės ir trikotažo įmonės, kuriose dirbo 6522 darbininkai (20 procentų visų pramonės darbininkų). Tais pačiais metais audinių bei kitos produkcijos pagaminta už 63 873 tūkst. litų, išausta 2411 tūkst. metrų vilnonių, 15 580 tūkst. metrų medvilninių, 355 tūkst. metrų lininių ir puslininių ir 1240 tūkst. šilkinių audinių. Nors buvo naudojama ir vietinė žaliava, importuoti ištekliai vis dar sudarė 6 procentus viso žaliavų kiekio. „Aukšta kokybe pasižymėjo „Drobės“ bei „Litekso“ vilnoniai drapai, ypač sudėtingos struktūros flokonė tipo audiniai bei audiniai karininkų ir kitokios paskirties milinėms. Plačia paklausa garsėjo dailūs lietuviški šukuotiniai kostiumai, vilnoniai audiniai, lininės drobės bei staltiesės, medvilniniai audiniai“[6]. Daugelyje įmonių naudotos naujausios audimo mašinos. Darbininkus apmokė meistrai iš užsienio, nors įmonių savininkai stengėsi kvalifikuoti vietinius ir auginti savus „kadrus”. Minėtieji fabrikai išsiskyrė modernia audimo technika. Juose buvo naudojamos plačios gelumbių audimo staklės su automatine atbuline atmuša. Aukšta darbo kultūra garsėjo „Kauno audiniai“, kuriuose buvo dirbama našiomis krepinių siūlų sukimo mašinomis, moderniomis šilko audimo staklėmis.

Taigi, Kaune susiklostė palankios aplinkybės tekstilės fabrikams įsikurti ir veikti. Mieste galima išskirti kelias vietas, kuriose tarpukaryje buvo didesnė tekstilės įmonių koncentracija – Šančiuose buvusiame brolių Šmitų metalo fabrike įsikūrė bent 5 tekstilės įmonės („Audimas”, „Tangoras”, „Nerilit”, „Pluoštas”, „Vatolit”, šalia „Drobės” fabriko veikė moderni trikotažo įmonė „Cotton“, Gedimino gatvėje – viename iš buvusių brolių Tilmansų gamyklos statinių įsikūrė „Kauno audinių”, kitoje – vilnonių audinių fabrikas „Liteks“. Nemažai tekstilinių įmonių veikė pramoniniame Vilijampolės rajone.

Tekstilės industrijos pakilimui impulsą davė Amerikos lietuvių 1922 metais įkurtas „Drobės”  fabrikas Kaune, Šančiuose. Šio fabriko vadovybės vykdoma politika tapo pavyzdžiu kitoms įmonėms. Ją įkūrė prasigyvenę Niujorko lietuviai, kurių pirminis sumanymas buvo gaminti autus Lietuvos kariuomenei. Įsigiję Šančiuose Fanstilio žemėje stovėjusį šiaudų malūną bei stakles Vokietijoje ir įkūrę akcinę bendrovę, jie pradėjo savo veiklą. Rekonstravus pastatą įrengtas vilnų karšimo, vėlimo, audimo, dažymo, pūkų kėlimo ir glaistymo fabrikas. 1923 metais čia dirbo 70 darbininkų. Tai buvo stambiausia tekstilės įmonė to meto Kaune. „Drobės” savininkai siekė supirkti vietinę žaliavą, su ūkininkais, pristačiusiais vilną, mainydavo ją į audinius. Vėliau, per metus supirkadavo apie 3 mln. kilogramų vietinės vilnos. Karšimo ir verpimo skyrius veikė ištisą parą, darbininkai keisdavosi kas 8 valandas. Pastangos naudoti vietinę žaliavą, skatinimas auginti avis ir ūkininkų palaikymas, ilgainiui davė savo vaisius – „Drobės“ bendrovė tarpukariu tapo Lietuvos tekstilės pramonės flagmanu, kurios produkcija buvo naudojama beveik visų armijos rūšių uniformoms siūti. Uniforminius vilnonius audinius gamino geležinkeliečiams, muitininkams, šauliams, studentams, gimnazistams, valdininkams ir t.t. Per metus bendrovė išausdavo apie 400 000 metrų iš įmonėje suverptų kočiotinių ir dalies šukuotinių verpalų. Svarbu tai, jog būtent „Drobėje“ pagamintas Nepriklausomos Lietuvos tautinės vėliavos etalonas[7]. Fabrike veikusios elektrinės pajėgumo užteko ne tik gamybos reikmėms, bet ir viso rajono apšvietimui.

4-ame dešimtmetyje atidarytos pirmosios firminės „Drobės“ parduotuvės ne tik Kaune, bet ir kituose šalies miesteliuose. Prie jų sumanyta įsteigti ir nedideles siuvyklas. 3-4 dešimtmetyje „Drobės“ bendrovės komplekse (Šančiuose) buvo nuolatos atnaujinami ir statomi nauji gamybiniai statiniai, modernizuojama gamyba, taip pat užsiimta ir labdaringa veikla, kaip antai, 1930 m. paaukota solidi suma Šančių bažnyčios tvorai pastatyti[8].

Taigi, patriotiškas požiūris į gamybą bei veiklą, fabriko darbininkų bendruomenės formavimas (bendrų švenčių organizavimas)[9], aukštesnės kvalifikacijos specialistų ugdymas, lėmė, jog ši bendrovė tapo populiariausia ir pažangiausia Lietuvos tekstilės pramonės įmonė.

Kita pramonės raidai svarbi įmonė – stambiausia šilko audimo gamykla „Kauno audiniai“ įsikūrė buvusiame metalo apdirbimo fabrike, kuris priklausė broliams Tilmansams. Didžiuliame komplekse Kauno Naujamiestyje pastatus dalinosi dvi stambios tekstilės įmonės – „Kauno audiniai“, kuriuos įkūrė „Rigas audums“ savininkas R. Hiršas ir akcinė bendrovė „Liteks“, audusi vilnones medžiagas. 1930 metais pradėjusi veikti įmonė vienu metu remontavo pastatus ir apmokė audėjas dirbti. Audėjos amato reikėjo išmokti per dvi savaites, o jei nepavykdavo – atleisdavo iš fabriko. Pirmosios mokytojos buvo latvės iš „Rygas audums“, vėliau patirtį perduodavo lietuvės audėjos. 1930 – 1935 metais „Kauno audiniai” tapo stambiausia šilko audinių įmone Lietuvoje. 1931 m. fabrike buvo gaminama 80 rūšių medžiagos[10], nors audė tik iš atvežtinės žaliavos. Tuo metu aktyviai modernizuojama gamyba ir darbo sąlygų gerinimas (įrengta valgykla, sporto salė, organizuojamos kalėdinės šventės vaikams, kartu švenčiamos valstybinės šventės) sudarė sąlygas susikurti gamyklos bendruomenei, 1938 m. fabrike dirbo jau 800 žmonių.

Sėkmingą „Kauno audinių“ veiklą šiuo laikotarpiu iliustruoja faktas, jog įmonė dalyvavo ir pelnė apdovanojimus ne tik Lietuvos, bet ir užsienio pramonės parodose, kaip pavyzdžiui, 1939 m. į pasaulinę Niujorko parodą išsiųsta 10 rūšių šilko dirbtinių[11]. Įdomu tai, jog „Kauno audiniai“ reikšmingai prisidėjo populiarintant tautinių kostiumų dėvėjimo tradiciją tarpukariu. Įmonėje buvo audžiami šilkiniai audiniai bei siuvami visų etnografinių regionų rūbai[12]. Manyta, kad nebrangios medžiagos šiam kostiumui gali būti prieinamos kiekvienai moteriai. Fabriko vadovybė (kaip ir „Drobė“) nemažai lėšų skyrė labdarai – šilko atraižas aukojo loterijai, Lietuvos aeroklubui, Kauno žydų ligoninei „Bikur Cholim” ir žydų vaikų namams[13].

Kita, trikotažo pramonės šaka iki pat XX amžiaus pradžios buvo namudinio ar manufaktūrinio pobūdžio, t.y. pagrindinę produkciją (kojines) mezgė rankomis arba primityvia rankine mašina. Tuo metu Kauno Senamiestyje ir Naujamiestyje kūrėsi mažos, prastomis darbo ir gamybos sąlygomis garsėjančios trikotažo dirbtuvėlės. Geresnės kokybės kojinės buvo importuojamos. 1930 metais Šančiuose, buvusiame viename iš brolių Šmitų metalo apdirbimo fabriko pastatų, atidarytas „Cotton“ trikotažo fabrikas. „Cotton” tipo mezgimo mašinos buvo eletrinės, mezgė tik iš importuotos žaliavos. Po 1931 metų gaisro, gamykla perkelta šalia „Drobės”, kur susiformavo tekstilės įmonių rajonas, be minėtų, čia dar veikė kaklairaiščių gamykla „Flora“, medvilnės audykla „Kabla“. Įmonės naudojosi viena geležinkelio atšaka produkcijai transportuoti. Ilgainiui, didžiausio Pabaltijyje fabriko „Cottono“ produkcija pradėjo konkuruoti su atvežtine. Fabriko sėkmę garantavo ir plačiai propaguojamas valstybės požiūris, jog reikia pirkti lietuvišką prekę. 1937 metais produkcija buvo apdovanota aukso medaliu Briuselio parodoje[14].

Taigi, pirmosios Lietuvos respublikos laikotarpiu tekstilės pramonės vystymąsį sąlygojo didelis vidaus rinkos vartojimas, poreikis įsigyti naujų pigesnių gaminių. Kaune tokia tekstilės pramonės įmonių koncentracija paaiškinama tuo, jog čia dar nuo Carinės Imperijos laikų buvo didelis skaičius kvalifikuotų darbininkų ir pramoninei gamybai pritaikytų pastatų. Svarbus faktorius tekstilės pramonės intensyviam vystymuisi buvo ir valstybinė politika, palaikiusi nacionalinės produkcijos vartojimo skatinimą. 

Raimonda Rickevičienė