Galima drąsiai teigti, kad sovietinis laikotarpis itin stipriai pakeitė Kauno veidą. Nors didžiosios transformacijos neabejotinai įvyko plečiant miesto teritoriją, užstatant ištisus gyvenamuosius bei pramoninius rajonus (Dainava, Kalniečiai, Eiguliai, Šilainiai...), tačiau nemažai pokyčių sulaukė ir centrinė miesto dalis. Šis trumpas maršrutas iliustruoja ryškiausius sovietinio laikotarpio architektūrinius įvykius Naujamiestyje.
Nors pasivaikščiojimą po Kauno centrinę dalį galima pradėti bet kurioje vietoje, tačiau tinkamiausia maršruto pradžia galėtų būti Geležinkelio stotis, kaip vienas iš pirmųjų pokarinio Kauno statinių. Stoties pastate, patyrusiame ne vieną transformaciją, dar galima aptikti vieną kitą stalinistinio stiliaus, tuomet vadinto „socialistiniu realizmu“, ženklą. Monumentali, istorizmo dėsniais grindžiama kompozicija bei lipdybinis dekoras, kuriame nesunkiai įžvelgiama „nacionalinės savo forma, bet socialistinės savo turiniu“ architektūros dvasia – visa tai atspindi stalinizmo architektūros estetiką. Šios stilistikos pavyzdžių galime pamatyti ir kituose maršruto objektuose: dabartiniame Kauno dramos teatre, gyvenamuosiuose namuose Laisvės al. 81, Laisvės al. 100, „Pergalės“ fabriko gyvenamųjų namų komplekse ir kt.
Šalyje vyksanat gana staigioms bei radikalioms politinėms permainoms po SSKP XX suvažiavimo 1956 metų vasario mėnesį, „socrealizmą" sparčiai ėmė keisti į Sovietų Sąjungą įsiveržęs Vakaruose tuo metu jau beišsikvėpiąs tarptautinis modernizmas. Nors socialistinė modernizmo interpretacija žmonių mintyse dažniausiai siejasi su minimaliai egzistencijai pritaikytais daugiabučiais, vadinamosiomis „chruščiovkėmis“, pasidairę po centrinę miesto dalį rasite ne tik pridygusių stačiakampių „dėžučių“ (tiesa, kai kurios iš jų turi tam tikrų istorinio išskirtinumo bruožų, kaip antai daugiabutis Vytauto pr. 60). Šalia geležinkelio stoties stovintis „Planetos“ kino teatras, „Baltijos" viešbutis, „Buities“ buitinių prekių parduotuvė bei keletas kitų statinių byloja apie architektūrinės minties originalumo paieškas netgi prisitaikant prie skurdžių industrializuoto modernizmo medžiaginių ir technologinių galimybių.
Architektūrinių priemonių arsenalas kiek prasiplėtė vėlyvuoju sovietmečiu. Tokie objektai kaip postmodernistinio stliaus M. Žilinsko galerija, nebeišlikęs „Merkurijus“ ar kuklaus mastelio, tačiau dekoratyvumo prisodrinta „Vilties“ vaistinė mus supažindina su originalesne bei individualesne sovietinio architektūros palikimo dalimi. Deja, ne visų vėlyvojo sovietmečio statinių likimas susiklostė vienodai palankiai. Naujamiestyje iki šiol stūkso du milžiniški nebaigti gelžbetoniniai objektai, turėję tapti viešbučiais, tačiau jau ne vieną dešimtmetį kauniečių vadinami „vaiduokliais“. Objektai nebuvo baigti stokojant finansavimo.
Vis dėlto, nepaisant kontroversiško sovietinės architektūros vertinimo, įdomu patebėti, kad netgi tokioje santykinai nedidelėje teritorijoje kaip Kauno Naujamiestis turime gana įspūdingą funkcinių tipų, stilistikos bei urbanistinių intrigų įvairovę. Kad ir kaip būtų vertinami, šie objektai neabejotinai praturtina miestą, primena mums XX a. antrosios pusės politines peripetijas bei estetinius mūšius.
Vaidas Petrulis