Lietuvos miestų bei miestelių urbanistinėje raidoje sovietmetis paliko milžinišką pėdsaką. Vertinant kiekybiškai – didesnį nei bet kuri kita epocha. Sukūrus statybų industriją, kuruojant nomenklatūriniam aparatui, pasitelkus mokslininkus bei architektus buvo metodiškai kuriami ištisi pramoniniai bei gyvenamieji rajonai, naujieji miesteliai bei kaimo gyvenvietės, keičiami kraštovaizdžiai. Buvo dedamos pastangos, kad miestų raidos procesai būti aiškiai reglamentuoti ir pagrįsti atsižvelgiant į visasąjunginės planinės ekonomikos poreikius. Tad vienas svarbiausių tuometės urbanistikos uždavinių – sudaryti mieste kuo palankesnes sąlygas taip vadinto „ekonominio krašto liaudies ūkio planavimo“[1] rezultatams įgyvendinti.

Kaunas, buvusi laikinoji sostine, palaipsniui įgijo naują funkciją – tapo vienu stambiausių respublikoje pramonės centrų. Pramonė vystyta Vilijampolėje, Šančiuose, Petrašiūnuose, o pirmaisiais sovietinės okupacijos metais – netgi miesto centre („Pergalė“, „Raudonasis spalis“ ir kt.). Ryškiausias šių procesų pavyzdys – 1964 m. pradėta vystyti šiaurrytinė miesto teritorija apjungusi daugiau nei 20 gamyklų. Itin svariu šios dalies vystymosi energetiniu faktoriumi tapo 1960 m. pastatyta Kauno HES. Kartu su pramone, natūraliai augo ir miestas. Jei 1939 m. Kaune gyveno maždaug 155 tūkst. gyventojų, tai 1989 m. bemaž 420 tūkst.

Tekstilės pramonė šiame kontekste užėmė itin svarbų vaidmenį. Lengvoji pramonė, kurios didžioji dalis siejosi būtent su tekstile, buvo vienas iš sparčiausiai vystomų Kauno pramonės sektorių. Jei  1939 m. miesto pramonės struktūra buvo pakankamai diversifikuota, ir lengvoji pramonė sudarė 30,6 proc.[2], tai 1960 m. išaugo iki 48 procentų[3]. Tekstilės pramonę sudarė pluoštų (medvilnės, šilko, vilnos, linų, dirbtinio (cheminio) pluošto) paruošimo procesas, audinių bei įvairių medžiagų ir specifinės produkcijos (pvz. kailių, kilimų, vatos, pakulų ir kt.) gamyba. Stambioji tekstilės pramonė apėmė ir trikotažo gaminių sferą (kojinės, baltiniai, patalynė ir pan.). Greta žengė ir siuvimo pramonė.

Atskira, su siuvimo pramonė susijusi sfera – smulkiosios siuvyklos, kurioms buvo priskirta „buitinio aptarnavimo“ etiketė. Pramonė neatsiejama nuo mokslinių tyrimų – 1961 Kaune buvo įkurtas tekstilės pramonės institutas priklausęs TSRS lengvosios pramonės ministerijai.[4] Savotišką įtaką tuometei gyvenimo aplinkai darė ir prekybos specifika. Taigi, norint išsamiai ištyrinėti šią miesto raidos sritį reikėtų atskiro veikalo. Šis pažintinis maršrutas pateikiamas kaip tam tikra sovietinių metų tekstilės fabrikų kolekcija. Joje atsiskleidžia teritorinės lokacijos ypatumai, trumpai pristatoma produkcija, pateikiama ikonografija liudijanti to meto tekstilininkų darbo sąlygas. Dalies šių fabrikų nebeliko, kiti tebestovi priglaudę įvairias smulkesnes įmones, ar pusiau apleisti.

Vaidas Petrulis